Gedulo ir vilties diena
1941 m. birželio 14 d. pradėta masinė Lietuvos gyventojų trėmimo akcija tapo lietuvių tautos skausmo simboliu. Iš viso daugiau kaip 3000 Skuodo krašto gyventojų buvo išrauti iš savo gimtųjų šaknų ir nublokšti į Sibiro platybes. Jie dirbo atokiose taigos kirtavietėse, tiesė geležinkelius, dirbo šachtose, skurdžiuose tarybiniuose ūkiuose bei kolūkiuose.
Nepaisant patiriamų sunkumų, gyvenimas ėjo į priekį, o nuo savo šaknų atplėšti žmonės buvo priversti kurtis iš naujo. Jų gyvenimuose būta ir džiaugsmo akimirkų – Naujųjų metų švenčių, ir skaudžių netekčių – vaikų, tėvų bei artimųjų mirčių. Nors daugeliui pavyko sugrįžti į Lietuvą, jie jau niekada nebebuvo tokie patys.
Skuodo muziejuje saugomi Valio Girdžiūno dienoraščiai, rašyti tremties metais. Šios Gedulo ir vilties dienos proga Skuodo muziejus nori pristatyti šio įspūdingo tautodailininko gyvenimo istoriją ir jo tremtyje rašytą sąsiuvinį-dienoraštį.
Iš Valio Girdžiūno autobiografijos:
Gimiau puikioje senoje sodyboje prie dulkėto vieškelio. Po plačiašakiais kvapiais topoliais ir klevais stovėjo seni vaizdingi žemaitiško kaimo trobesiai, su aukštais samanotais šiaudų stogais, su beveik žemę siekiančiomis plačiomis pastogėmis.
Persikėlus gyventi naujon vieton, prasidėjo ir nauji įspūdžiai. Čia pirmą kartą pamatėme mišką. Čia pavasariais į rugių želmenis atbėgdavo pasiganyti grakščios stirnos, čia aplinkui straksėdavo nebaigštūs zuikiai, o pilkieji miškų valdovai vilkai ne kartą buvo išskerdę. dirvose nakčiai paliktas tėvų avis.
Atėjo diena, kai tėtis mudu su broliu, papuoštus naujais drabužėliais nuvedė į Pr Budrikio sodyboje buvusią Paluknės pradžios mokyklą. Nuostabai nebuvo ribų. Taip prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas. Rudenys ir žiemos mokykloje, o vasaros pievose ir dirvonuose, ganant gyvulius. Mokykloje iš pradžių nesisekė. Atsigaudavau tik per piešimo pamokas. Čia jau nebūdavo man lygių visoje klasėje. Piešdavau slapta per visas pamokas. Vėliau mokslas ėmė sektis ir patikti. Baigiamuosius egzaminus išlaikiau tik su vienu ketvertu. Vasaromis, ganydamas gyvulius, lipdydavau iš molio visokiausias žvėrių, gyvulių ir žmonių figūrėles. Pamilau ir knygą. Nors toliau mokytis prasidėjus II-jam pasauliniam karui, nebebuvo galimybių, bet perskaitytos knygos ir žurnalai mano akiratį tiek praplėtė, kad galėjau drąsiai šnekučiuoti ir su gerokai mokslo ragavusiais žmonėmis.
Teko daug kur pabuvoti,daug ką pamatyti, suprasti, išmokti. Daug metų dirbau prie įvairių statybų, išmokau visokiausių amatų ir darbų. Niekada nepraleisdavau progos palavinti rankos piešimui ir grojimui. Dar vaikystėje išmokau groti lupine armonikėle, o vėliau, jau karo metais, armonika ir akordionu. Grojau daugybėje kaimiškų vestuvių, krikštynų, patalkių, gegužinių… Ne kartą yra tekę groti ir kolūkio saviveiklininkų pasirodymuose.
Drožinėti iš medžio pradėjau palyginti visai neseniai. Nors ši liaudies meno šaka viliojo mane nuo pat vaikystės ir negalėdavau atsižiūrėti į pakelės koplytėlėse rymančius šventuosius Jonelius, bet vis ne pasitikėdavau savimi ir neprisiruošdavau imti į rankas liepinės pliauskos. Ir žinodamas mano polinkį menui, tam mane dažnai paragindavo ir talentingas liaudies meno meistras Alfonsas Girdžiūnas. Jiedu su mano tėveliu buvo geri draugai ir šiek tiek giminiavosi. Ne kartą nuvykęs pas Alfonsą Girdžiūną, grožėdavausi jo dirbiniais, klausydavausi jo patarimų ir pamokymų.
Ir tik,bene 1970m., liaudies meistro V. Veito paragintas ir padrąsintas, nudrožiau pirmą senovinį lietuvių karžygį.
Informacija atnaujinta 2026-06-14