Liepos 6-ąją minime Valstybės dieną – Lietuvos valdovo, kunigaikščio Mindaugo karūnavimo šventę.

Pasak metraščių, Mindaugas šalino savo varžovus – kitus kunigaikščius – juos nužudydamas, išvarydamas iš valdų arba giminiavosi su jais, ištekindamas savo seseris. Taip jis plėtė savo valdžią. Suvokdamas priešų gausą, Mindaugas ieškojo paramos ir kreipėsi į Kalavijuočių ordiną. Ordino magistras Andrius von Štirlandas pasiūlė Mindaugui pasikrikštyti ir tapti karaliumi. Mindaugas sutiko: 1251 m. jis kartu su žmona Morta ir vaikais priėmė krikštą, o 1253 m. buvo karūnuotas karaliumi. Už gautą paramą jis ordinui atidavė vakarines Lietuvos žemes. 

Karūnavimas minimas keliuose istoriniuose šaltiniuose. Mindaugas rašė, kad buvo „pateptas į Lietuvos karalius šventais aliejais“. Karūna rūpinosi Livonijos ordino magistras, kuris liepė padaryti „iš labai brangios medžiagos kunigaikščiui Mindaugui ir jo žmonai dvi karūnas, turtingas menu“.

Mindaugas suvienijo Lietuvos žemes, atkreipė krikščioniškosios Europos dėmesį ir įrodė, kad Lietuva turi teisę būti pripažinta valstybe – jos valdovas buvo krikščionis, gavęs popiežiaus pritarimą.  Mindaugas buvo nužudytas 1263 m. rudenį, kartu žuvo ir jo sūnūs – Ruklys bei Rupeikis.

Mindaugo karūnavimo diena priminė Lietuvos istorinę šlovę ir ilgainiui įkvėpė nepriklausomybės siekį, vedusį prie Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios. Ši data buvo minima dar tarpukariu, nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau sovietmečiu, kai buvo persekiojama viskas, kas tautiška ir žadinanti istorinę atmintį, jos reikšmė buvo sumenkinta. Atkūrus nepriklausomybę, imta atidžiau domėtis Lietuvos valstybingumo ištakomis. 1990 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą „Dėl švenčių dienų“, kuriuo liepos 6-oji – Mindaugo karūnavimo diena – paskelbta Valstybės švente.