1621 m. rugsėjo 24 d. Chotyno pilyje mirė Lenkijos ir Lietuvos valstybės kariuomenės vyriausias vadas Jonas Karolis Chodkevičius.
Minėdami Jono Karolio Chodkevičiaus 400-ąsias mirties metines, turime prisiminti svarbiausius karvedžio gyvenimo momentus: dalyvavimą mūšiuose, iškovotas pergales bei visus išmintingo senatoriaus, visuomenės ir kultūros veikėjo nuopelnus.
Antikos graikai yra pasakę kad nėra garbingesnės baigties kariui grįžti iš karo lauko ,,arba su skydu arba ant skydo“, t.y. nugalėtoju arba mirti didvyriu. Ši sentencija mūsų karybos istorijoje bene labiausiai tinka Jonui Karoliui Chodkevičiui , kuris užbaigė vientisą savo kaip karo vado gyvenimo liniją, į kurią įėjo jo garsūs mūšiai su švedais, moskvėnais ir turkais.
Jonas Karolis Chodkevičius gimė 1560 m. garsaus Lietuvos didiko senatoriaus Jono Chodkevičiaus ir pirmojo Lenkijos pareigūno – Krokuvos kašteliono – Jono Zborowskio dukters Kristinos Zborowskos šeimoje.
Jono Karolio tėvą Joną Chodkevičių reikėtų laikyti Chodkevičių giminės politiniu lyderiu ir diplomatijos genijumi. Tai ypač pasižymėjęs ir garsus LDK valstybės ir karo veikėjas, iškilęs iki Vilniaus, didžiojo maršalkos, bei Livonijos administratoriaus.
Tėvas anksti pratino sūnų prie karinės tarnybos ir nuo vaikystės mokė riterystės meno: pratino jodinėti, šaudyti iš lanko ir pistoleto, fektuotis. Jonas Karolis paveldėjo daug tėvo charakterio savybių; buvo atkaklus, sąmojingas, iškalbingas, lengvai bendravo, turėjo puikią intuiciją, greitą orientaciją, buvo išmintingas, protu gerokai lenkė bendraamžius.
1573 m. Jonas Karolis su broliu Aleksandru pradėjo mokslus Vilniaus jėzuitų kolegijoje. Vilniaus universitete J. K. Chodkevičius stropiai mokėsi senosios istorijos, užsienio kalbų, matematikos, retorikos.
1586 m. išvyko į Bavarijos Ingolštadto jėzuitų universitetą. Čia studijavo filosofiją ir teisę. Baigė studijas broliai išvyko į Paduvos universitetą, lankėsi Venecijoje, Nyderlanduose. Prancūzijoje, Ispanijoje. Jonas Karolis Chodkevičius ieškojo galimybių toliau mokytis karo meno. Tuo metu Maltos ordinas buvo prestižinė mokykla, kurioje mokėsi iš visos Europos atvykusių bajorų. Būsimasis karvedys greitai išmoko artilerijos, šaunamųjų ginklų, apgulties meno bei jūrų mūšių taktikos paslapčių. Vakaruose jis atsidėjo istorinės literatūros, karybos teoretikų veikalų, karinių mūšių planų bei schemų sudarinėjimo, kariuomenės praktinio karinio mokymo studijoms. Įgytos žinios būsimam karvedžiui ateityje pravertė įnirtingose kovose su švedais, turkais, maskvėnais.
Nuo 1595 m. J. K. Chodkevičius atsidėjo nuolatinei karo tarnybai. Su savo karių būriais dalyvavo karinėse ekspedicijose Lenkijoje ir Moldavijoje, Ukrainoje. Už nuopelnus malšinant Stepono Nalyvaikos vadovaujamą kazokų maištą jam suteiktas LDK pataurininko pareigos, o po trejų metų (1599 m.) gavo valdyti Žemaičių seniūniją ir tapo senatoriumi. Dar po dviejų metų tapo Lietuvos lauko etmonu, o 1605 m. – LDK. didžiuoju etmonu.
Didžiausią karinę šlovę J. K. Chodkevičius pelnė karuose su švedais Livonijoje. Jis vadovavo ne vienam garsiam mūšiui su švedais Livonijoje, tačiau nemarią karvedžio nugalėtojo šlovę, išlikusią šimtmečius istorinėje atmintyje, jis iškovojo Salaspilyje (Kircholme), 1605 m., kai triskart mažesnėmis pajėgomis (apie 4000 karių) nugalėjo Švedijos karaliaus Karolio IX vadovaujamą galingą (14 tūkst.) kariuomenę. Šio mūšio pergalė išgarsino j visoje Europoje ir už jos ribų: jį sveikino popiežius Paulius V, Šventosios Romos imperatorius Rudolfas II, Anglijos karalius Jokūbas I, Osmanų imperijos sultonas Achmedas I, Persijos šachas Abasas I Didysis. Flandrijoje buvo audžiami gobelenai, vaizduojantys Kircholmo mūšį.
Didysis karvedys sėkmingai kovėsi su priešu ne tik sausumoje, bet ir jūroje Susodino pėstininkus į prekybos laivus, apginklavo patrankomis, naktį iš 1609 m. kovo 23 d. į 24 d. atakavo Salacgryvos uostą su jame buvusiomis švedų amunicijos ir ginkluotės atsargomis. Kare su Maskvos didžiąją kunigaikštyste sekėsi ne taip puikiai. Maskva liko neužimta, o konfliktas baigėsi 1618 m. pabaigoje, sudarius Deulino paliaubų sutartį.
Įkūrė Kretingą, jai 1609 m. suteikė Magdeburgo teisę, įsteigė bernardinų vienuolyną ir parapiją. 1610-17 pastatydino bažnyčią, kurioje įrengė šeimos mauzoliejų, parūpino vargonus. 1614 m. įkūrė Kražių kolegiją, Skuode pastatydino bažnyčią ir parapinę mokyklą prie jos.
VU profesorius Laurencijus Bojeris grožiniame kūrinyje ,,Karolomachija“ 1606 m. aprašė dviejų Karolių mūšį. Kūrinyje vaizdingai perteikė karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus savybes; patriotiškumą, meilę karaliui ir tėvynei, pabrėžiama išmintis, toliaregiškumas, drąsa, stiprumas bei karingumas, nesvetimas jam pamaldumas ir dievobaimingumas bei kitos vertybės. ,,Tegul ilgam išlieka atmintyje narsiausias didvyris Karolis Chodkevičius, kuris pats pasitikęs pavojų, mus apgynė ir tėvynės garbę ir gerovę labiau nei gyvybę tausojo“.
Tai buvo puikus vyras, su kuriuo nedaugelis vadų galėję susilyginti. Visada pasiruošęs aukai Tėvynės labui, turėjęs geležinė valią, buvęs tvirtas nelaimėje ir kuklus sėkmėje. Kareiviai savo vado bijojo kaip ugnies, bet juo pasitikėję ir klausę. Karvedžio narsa visuomet ėjusi su šaltu protu, be reikalo nestatęs karių į pavojų, o viską spręsdavęs gerai apgalvodamas. Tik išmintingas žmogus galįs užimti karo vado postą. Jis sumaniai rikiuodavęs kariuomenę sudėtingoje situacijoje ir čia pat lyg įkvėptas sukurdavęs kovos planą. Nors J. K. Chodkevičiaus atstovaujama giminės genealoginė linija pasibaigė su jo mirtimi, tačiau jo asmenybė leido toliau visą Chodkevičių giminę įvardyti tais pačiais epitetais, kokie iš esmės buvo skirti iškiliajam karvedžiui – kilęs iš grafų giminės, ar ,,liūtų padermės“.
Istorikė Joana Šleinienė
