Istorija yra mokslas apie praeitį, tačiau ji padeda suprasti dabartį ir tarnauja ateičiai. Tai, kas žmogui yra gyvenimo patirtis, tautai – istorija. Istorija stiprina tautos dvasią. Istorinės žinios padeda orientuotis sudėtingoje dabarties situacijoje ir teikia jėgų tikint geresne ateitimi.
Gegužės mėnesį švęsime Skuodo miesto savivaldos 449 – ąsias metines. 1572 m. gegužės 17 d. Skuodui suteiktos Magdeburgo (laisvo ) miesto teisės. Tačiau Skuodo miestas savo gyvenimą pradėjo žymiai anksčiau. Skuodas yra vienas seniausių Lietuvos miestų. Seniausia praeitis sunkiai pažįstama, – rašytinių žinių nėra. Apie savo protėvių gyvenimą sužinome iš žemėje likusių pėdsakų – gyvenviečių, kapų, kitų archeologijos paminklų. Juk visi norime žinoti savo kilmę, kultūros ištakas.
Archeologiniai radiniai, kurių dalis saugoma Skuodo muziejuje, liudija, kad Skuodo žemėje jau prieš mūsų erą gyveno žmonės. Piliakalniuose, senkapiuose rasti akmeniniai kirvukai, ginklai, žalvariniai papuošalai, darbo įrankiai, kalba apie mūsų protėvių gyvenimo būdą, darbus, kovas, ginant savo gyvenvietes nuo priešų.
Istorinė tradicija sako, kad bet kurios gyvenvietės įkūrimo data ir istorijos pradžia laikomas pirmasis tos vietovės paminėjimas rašytiniuose istorijos šaltiniuose. Šiuo požiūriu seniausia gyvenvietė ne tik Skuodo žemėje, bet ir visoje Lietuvoje yra Apuolė. Bremeno miesto arkivyskupas Rimbertas kronikoje ,,Švento Anscharijaus gyvenimas ‘‘ (Vita Sancti Anscharii ) rašo…danai…minėtu laiku ( 853 metais)…surinko didelę daugybę laivų ir nuvyko į jų (kuršių) tėvynę, norėdami jų turtus išplėšti ir juos sau pavergti…Arkivyskupas vaizdžiai aprašo danų ir švedų žygius į Apuolę, jų kovas ir derybas su kuršiais, kurie narsiai gynė savo žemes ir turtus. Kuršiai turėjo stiprias pilis, gerus ginklus, o nuo IX amžiaus – irklinius ir burinius laivus, ne ką blogesnius už vikingų. XI amžiuje, karinei vikingų galiai pradėjus silpti, Baltijos jūroje ėmė šeimininkauti kuršiai. Nuo šitų paminėtų įvykių jau praėjo 1168 metai.
Mums svarbus pats Apuolės paminėjimas IX a., nes kitos mūsų krašto vietovės minimos žymiai vėliau. Pirmą kartą Apuolės pilies vietą nurodė istorikas Simonas Daukantas ,,Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845 ).Apuolė yra vienas iš didžiausių šiaurės vakarų Lietuvos piliakalnių, užimantis 3640 m² .
1253 metų balandžio 4 d. turėtų rasti vietos Skuodo miesto istorijoje ir skuodiškių širdyse. Tai pirmasis Skuodo vardo paminėjimas rašytiniame istoriniame dokumente. Nuo šio svarbaus įvykio praėjo 768 metai. Pietinio Kuršo žemių padalijimo sutartyje, kuri sudaryta Kuldingoje tarp Livonijos ordino magistro ir Kuršo vyskupo be Skuodo minimos ir kitos mūsų rajono vietovės : Mosėdis, Notėnai, Gėsalai, Luoba, Apuolė. Tada Skuodas įėjo į ( Ceklio ) Keklio sritį ir buvo priskiriamas Ordino valdoms. Keklio žemė yra Kuršo žemių dalis, todėl mes esame kuršių palikuonys.
Kuršiai – vakarų baltų gentis, anksčiausiai iš kitų gyvenusių Lietuvos teritorijoje. Kuršius nuo rytinių kaimynų – žemaičių ir žiemgalių – skyrė Ventos upė, o nuo pietinių skalvių – dideli miškai ir pelkės.
Kuršiai turtingiausia Lietuvos teritorijoje gyvenusi gentis .Ji valdė gintaro prekyba su Romos imperija, todėl beveik visos į baltų kraštus atvežtos monetos ir prekės liko jos teritorijoje. Kuršiai buvo geri jūrininkai ir varžėsi su vikingais dėl viešpatavimo Baltijos jūroje. Amžių bėgyje pietiniai kuršiai susiliejo su žemaičiais, šiauriniai sulatvėjo.
Skuodas – tylus miestelis, pačiame Žemaitijos pakraštyje. Įsikūręs plačiame santakų klonyje, į kurį suteka Bartuva ir Luoba, keli mažesni upeliukai. Kaip rašė Č.Kudaba, čia jautiesi lyg būdamas ant krašto – čia pat Latvijos žemė. Iš keturių pusių subėga į jį keliai, susilieja miesto aikštės vidury ir vėl išbėga į visas keturias puses pasklisdami po visą platųjį pasaulį. Tikėjome, kad tais keliais kuo daugiau išvykusių kraštiečių atvyks į gimtąjį miestą, pagerbs jo garbingą 768 metų jubiliejų, pradžiugins nuveiktais darbais, kurie garsina Skuodą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, bet šiuo metu , dėl užplūdusios pandemijos, nėra jokios galimybės tokiam kraštiečių susitikimui
Skuodo muziejaus istorikė Joana Šleinienė
