Muziejuje svarbią vietą užima istorinės medžiagos kaupimas apie Skuodo krašto istoriją, kraštotyrą,  etnokultūrą. Renkama faktologinė medžiaga apie Skuodo krašto įvykius, žymius žmones, etnines grupes, visuomenines organizacijas,   paminklus ir kt. Kaupiama  medžiaga apie tremtinius, partizaninį judėjimą Skuodo krašte. Muziejuje sukauptas kraštotyros darbų fondas. Renkama medžiaga apie seniūnijose vykstančius renginius ir kitus įvykius, apie kaimus,  kita etnokultūros medžiaga.  Ji surinkta ir sutvarkyta, ja gali naudotis muziejaus lankytojai, rajono moksleiviai, mokytojai, universitetų studentai  rašydami projektinius, kursinius ir diplominius darbus, ir kiti, besidomintys Skuodo krašto istorija. Muziejuje skiriamas nemažas dėmesys archyviniams fondams, jų formavimui ir  saugojimui.

Apuolė – kuršių žemių centras

             Apuolė – seniausia gyvenvietė Lietuvoje, anksčiausiai už visas kitas paminėta rašytiniame istorijos šaltinyje.  Tuo minimu laikotarpiu čia gyveno kuršių gentis.

         Nuo VIII iki XI a. Europą ir mūsų protėvių kuršių gyvenamas žemes puldinėjo Skandinavijos gyventojai – vikingai(dabartinių švedų, danų, norvegų protėviai ( kuršiai juos vadino žuvėdais). Mūsų žemės vikingams nebuvo labai svetingos. Kraštas buvo retai apgyventas, nebuvo čia turtingų vienuolynų, miestų, žemvaldžių dvarų. Nebuvo nei  didelių grobių, nei lengvų pergalių.  Vikingus, plaukiančius tankių miškų apsuptomis upėmis, mūsų protėvių žemėse pasitikdavo keliolikos metrų aukščio piliakalniai. Ant jų stovėjo pilys – ąžuolo rąstų įtvirtinimai. Kilus pavojui čia susitekdavo apylinkių gyventojai. Kiekvienas vyras tais laikais buvo karys, ne tik žemdirbys, žvejas ar medžiotojas. Užpultieji, įsitvirtinę piliakalnyje, galėjo gintis keletą savaičių. Vikingai puldavo pilis, nes jose būdavo daugiausia turto.

        Du vikingų žygius į kuršių žemes aprašė vokiečių miestų Brėmeno- Hamburgo arkivyskupas Rimbertas. Kronikoje ,,Šv. Anskarijaus gyvenimas“ . Jis rašė, kad 853 m. minėtu laiku danai norėjo apiplėšti kuršius, bet šie nugalėjo atėjūnus, dalį jų išžudė, jų turtą (auksą ir sidabrą) pagrobė. Apie tai sužinojęs, švedų karalius Olafas suorganizavo naują žygį į kuršių žemę. Užėmė Sėburgo pilį (Gruobinia, Latvijoje) ir patraukė į kuršių žemių gilumą. Po penkių dienų kelionės vikingai pasiekė vieną didžiausių tame krašte – Apuolės pilį. Ji stovėjo ant Apuolės piliakalnio, Luobos ir Brukio santakoje, dabartinėje mūsų Skuodo žemėje. Po aštuonių dienų kovos pilies gynėjai paprašė taikos. Gavę daug gėrybių ir paėmę įkaitus, švedai išplaukė į savo tėvynę.

       Kuršiai buvo turtingiausia gentis gyvenusi Lietuvos teritorijoje. Jie kartu su prūsais valdė visą gintaro prekybą su Romos imperija.

        Kuršiai drąsūs ir atkaklūs jūrininkai, šeimininkavo Baltijos jūroje, varžėsi su vikingais. Karingi ir geri jūrininkai  kuršiai apgynė savo žemes. Jie savo karine ginkluote, kovos būdais prilygo vikingams. Lemiamu momentu jie sugebėdavo sutelkti jėgas. Ilgose kovose išblėso vikingų galybė, o kuršių kariaunos galia sustiprėjo. Kuršiai turėjo stiprias pilis, gerus ginklus, irklinius ir burinius laivus. Jau XI a. Baltijos jūroje ėmė šeimininkauti kuršiai, o Danijos bažnyčiose ėmė melstis ,,Viešpatie saugok mus nuo kuršių“.

       Kuršių gentis mums paliko gintaringąjį Baltijos pajūrį, laivų statymo tradicijas, žvejams būdingą pasaulėjautą, jūrų mitologiją, jūros kelionių šauksmą ir daugybę vietovardžių Vakarų Lietuvoje: Kuršas, Kuršai, Kuršeliai, Kuršėnai, Kuršių Nerija, Kuršių Marios ir kt.

      Prabėgo amžiai. Apie buvusią kuršių galybę ošia ąžuolai ant Apuolės piliakalnio ir liudija įrašas Rimberto kronikoje. Galime tik didžiuotis,  kad čia gyveno garbinga , išdidi kuršių gentis, mūsų protėviai, kurie mylėjo savo žemę, laisvę ir apgynė ją nuo vikingų puolimo.