Barokas savo šaknis gali atsekti iki audringų konfliktų, kilusių tarp katalikų ir naujai atsiradusių protestantiškų grupių XVI amžiuje. Reformacijai pradėjus sklisti po visą Europą, Katalikų Bažnyčia siekė sustabdyti augančią protestantų įtaką. Dėl to 1545–1563 m. Tridente buvo sušauktas susirinkimas.
Šalia teologinių klausimų, susirinkimas taip pat skyrė didžiulį dėmesį menui – kaip priemonei skleisti Katalikų Bažnyčios didybę ir įtaką. Iš šių siekių išsivystęs baroko stilius tapo itin dvasingas ir emocionalus. Baroko architektai perėmė pagrindinius renesanso architektūros elementus ir pavertė juos aukštesniais, didingesniais. Dramatiški efektai buvo naudojami pamaldumui skatinti bei dieviškosios didybės įspūdžiui perteikti. Tuo metu, kai protestantų vadovai bijojo, jog meno garbinimas prilygs stabmeldystei ir atitrauks nuo tikėjimo, Tridento susirinkimas meną ir simboliką laikė tikėjimo stiprinimo priemone.
Naujasis stilius ypač patiko jėzuitams, kurie statė naujas bažnyčias su tikslu pritraukti ir įkvėpti kuo platesnę visuomenės dalį. Ir pamažu šios idėjos pasiekė ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
Baroko kultūra Lietuvoje pradėjo plisti XVII amžiaus pradžioje. Tuo metu protestantiškos idėjos, ypač liuteronizmas ir kalvinizmas, jau buvo pasiekusios kraštą per išsilavinusius didikus, sugrįžusius iš studijų Vakarų Europos universitetuose. Kalvinizmas itin sparčiai plito tarp LDK bajorijos ir magnatų – jį aktyviai rėmė viena įtakingiausių giminių – Radvilos. Miestų bendruomenėse augo liuteronų skaičius.
Tačiau protestantizmas, kuris buvo trumpam įsitvirtinęs, tuo metu ėmė užleisti vietą Katalikų Bažnyčiai. Lietuvą pasiekė barokinės kultūros idėjos, kurios čia buvo palankiai priimtos ir greitai įsišaknijo.
Lietuvos baroką įkvėpė brandusis Italijos barokas, kurios idėjas ir formas įgyvendino atvykę italų architektai bei menininkai. Vienas ryškiausių šio laikotarpio mecenatų – Leonas Sapiega. Jis inicijavo reprezentacinių rūmų statybą Antakalnyje ir fundavo Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčią su bernardinių vienuolynu, kurį numatė kaip šeimos mauzoliejų.
Unikalūs baroko bruožai Lietuvoje ryškiausiai atsiskleidžia sakralinėje architektūroje – bažnyčiose ir vienuolynuose, kurie, ypač gausiai išlikę Žemaitijoje, nebuvo paliesti karų, gaisrų ar kitų istorinių sukrėtimų
Informacija atnaujinta: 2025-06-30