Priartėjus prie Dievo namų, lankytoją pasitinka balti, didingi vartai, virš kurių stovi bažnyčios globėjo skulptūra.
Įžengus pro vartus, prieš akis iškyla didinga dvibokštė lotyniško kryžiaus formos bažnyčia, virš durų įrėžti skaičiai – 1783 metai. Kaip ir vartai, taip ir bažnyčios puošyba kukli – dominuoja subtilios spiralės, nedaug barokui būdingos prabangos. Tačiau jei bažnyčios išorė primena Renesanso laikų santūrumą, tai interjeras nedaro jokių kompromisų. Įženkime vidun.
Įžengus į vidų, lankytoją iš karto pasitinka barokui būdingas didingumas ir spindesys. Pastatas – trinavė bažnyčia – kviečia visus į Viešpaties namus ir nesivaržo parodyti Jo didybės.
Kolonos ir piliastrai nudažyti taip, kad primintų marmurą, o daugelis interjero detalių dekoruotos taip, jog atrodytų tarsi paauksuotos, dar labiau sustiprinant barokui būdingą prabangos įspūdį. Viduje iškart išsiskiria itin aukšta centrinė nava, kurios lubų kampus puošia augaliniai ornamentai, o kupole galima išvysti šventųjų gyvenimo scenas. Visa tai neleidžia abejoti – pagrindinis dėmesys čia skiriamas būtent centrinei navos daliai.
O dabar pažiūrėkime į sakyklą, esančią ne per toliausiai, kairėje pusėje.
Ši sakykla taip pat nestokoja barokinio spindesio. Sukurta XVIII a. pabaigoje, puošta paauksuotomis puošmenomis viršuje ir apačioje. Virš kalbančiojo galvos skrieja balandis – Šventosios Dvasios simbolis. O virš jo stovi šv. Jono Nepomuko skulptūra, kuri, manoma, buvo sukurta XVIII–XIX a. sandūroje ir tikriausiai atgabenta iš senesnės bažnyčios.
Pažvelgę į viršų, matome skliautą, kuriame vaizduojami keturi krikščioniškosios istorijos siužetai. Tapybos darbai: „Kristaus žengimas į dangų“, „Kristus ir samarietė“, „Šv. apaštalai Petras ir Paulius“ bei „Jėzus moko vaikus“.
Galiausiai prieiname pagrindinį altorių centrinėje navoje. Jo centre – puošnus XIX a. tabernakulis, išsiskiriantis paauksuotais ir pasidabruotais elementais. Greta jo kabo keturių evangelistų paveikslai, o viską vainikuoja viršuje esantis Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų atvaizdas.
Tabernakulyje laikoma konsekruota duona – Eucharistija, kuri, pasak Katalikų Bažnyčios, yra tikrasis Jėzaus buvimas. Šis pavadinimas primena Senajame Testamente minėtą padangtę – vietą, kur Dievas buvo tarp savo tautos. Kadangi tikima, jog Kristaus kūnas ir kraujas išlieka ir pasibaigus Mišioms, tabernakulis tampa saugia ir šventa vieta, kurioje laikomas Švč. Sakramentas, kol jis perduodamas ligoniams ar tiems, kurie negali dalyvauti Mišiose.
Žvelgdami aukštyn, matome 1848 m. sukurtą Dievo Tėvo ir angelų skulptūrų porą, įkomponuotą virš paveikslo, vaizduojančio arkangelą Mykolą.
Apžiūrinėjant bažnyčią, panašių angelų dekoracijų galima pastebėti ir kitose jos erdvėse. Kodėl toks dėmesys angelams? Šie angelai, italų vadinami putto, pradėti dažniau vaizduoti Renesanso laikotarpiu, o Baroko epochoje putto įgavo visur esančio Dievo simbolinę reikšmę – panašią į viską matančios akies idėją.
Iš visų šoninių navų ypatingą dėmesį verta skirti dešiniajai – tai ta pusė, kuri matoma žvelgiant nuo įėjimo link pagrindinio altoriaus.
Čia stovi polichromuotas Nukryžiuotojo Jėzaus altorius, sukurtas nežinomo meistro XIX a. viduryje. Jis dekoruotas kolonomis ir paauksuotais augaliniais motyvais. Greta kryžiaus – pakabinti votai, o viršuje kabo Švč. Jėzaus Širdies paveikslas.
Atidesni lankytojai tikriausiai pastebės ir simbolinį kryžių altoriaus centre, savo forma primenantį inkarą. Naujajame Testamente, Hebrajų laiške, inkaras vartojamas kaip vilties ir stabilumo simbolis, ypač gyvenimo išbandymuose ir mirties akivaizdoje:
„Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun”.
Žinoma, kalbėdami apie šią bažnyčią, negalime nepaminėti ir jos vargonų. Vieno svarbiausių interjero elementų, tiek meniniu, tiek liturginiu požiūriu.
Vargonų fasadą dar 1819 m. sukūrė nežinomas meistras. Maždaug 1895 m. šį instrumentą sumontavo žymus meistras Friedrichas Weissenbornas iš Jėkabpilio (Latvija).
Vargonų prospektas (priekinė, matomoji dalis) išsiskiria dvibokšte kompozicija, sudaryta iš septynių dalių: dviejų aukštų bokštų šonuose, žemesnio centrinio bokšto ir keturių tarp jų esančių laukelių. Šis dizainas atspindi Vilniaus baroko mokyklos įtaką. Panašių bruožų galima pastebėti ir kituose Lietuvos bažnytiniuose vargonuose, ypač Žemalės bažnyčioje, kurios vargonai buvo pastatyti 1839 m.
Iki šių dienų instrumente yra išlikę autentiški „Principal 8’“ registro prospekto vamzdžiai. Tyrimai taip pat atskleidė, kad senieji vargonai turėjo 11 registrų, o jų garsų diapazonas siekė nuo natos C iki f’’’.
