Slinkite žemyn pelės ratuku, kad peržiūrėtumėte parodą.
Kas buvo Danielius Alseika?
Žemė, kuri užaugino
Šaltą 1881 metų sausio dieną, Urvių kaime, Alseikų šeimoje gimė sūnus, kuriam buvo suteiktas Danieliaus vardas.
Danielius augo spaudos draudimo metais, kai mokymasis gimtąja kalba buvo laikomas nusikaltimu, o ne teise. Tačiau net ir šiais tamsiais laikais šviesa rado kelią per priespaudos tunelį – skaityti ir rašyti jį mokė tėvai bei vyresnysis brolis Albinas. Prie Danieliaus patriotinio ugdymo prisidėjo ir keliaujantys daraktoriai – valstiečių slapta steigiamų ir išlaikomų kaimo mokyklų mokytojai.
Berniukui, traukiamam knygų ir idėjų, namų ribos netrukus tapo per siauros. Kaip ir tokie žmonės kaip Simonas Daukantas, Danielius Alseika paliko gimtuosius namus, siekdamas didesnių idealų.
Jaunas patriotas
Nuo pat jaunystės Danieliaus Alseikos gyvenimą ženklino karštas patriotizmas. Šis patriotiškas aktyvizmas prasidėjo beveik iškart jam įstojus į Liepojos gimnaziją. Danieliui atvykus, mokykla jau buvo tapusi tylia lietuviško pasipriešinimo erdve. Čia veikė slaptos moksleivių savišvietos kuopelės, telkusios tuos, kuriems rūpėjo daugiau nei oficialios pamokos.
Alseika prisijungė prie literatų būrelio, kuriam vadovavo būsimasis rašytojas Jonas Biliūnas. Susirinkimuose jaunuoliai diskutavo apie politiką ir visuomenę, rašė tekstus, kurie, parašyti draudžiama kalba, slapta keliaudavo per sieną į Tilžę spausdinti.
Rizika buvo nuolatinė. Ilgainiui ji pasivijo ir Alseiką. Už dalyvavimą pogrindinėje veikloje jis buvo pašalintas iš Liepojos gimnazijos.
Danielius Alseika buvo priverstas palikti Liepoją ir mokslus testi ten, kur budri carinės valdžios akis žvelgė rečiau.
Taip jis atsidūrė Marijampolės gimnazijoje – toje pačioje mokslo įstaigoje, kurioje anksčiau mokėsi Vincas Kudirka. Čia, kaip ir Liepojoje, Alseika platino lietuvišką spaudą, rašė atsišaukimus prieš carinę valdžią ir organizavo valstiečių susirinkimus. Tačiau, kitaip nei Liepojoje, Marijampolėje jam pavyko sėkmingai baigti mokslus ir 1902 metais gauti brandos atestatą.
Baigęs studijas, Danielius Alseika dar kartą patraukė toliau į pietus Rusijos imperijos gilumon – šįkart į Lenkijos žemes.
Svajodamas tapti inžinieriumi, Danielius Alseika išvyko studijuoti į Varšuvą. Kaip ir anksčiau, kartu su juo čia atkeliavo ir jo patriotinė veikla.
Tačiau, jei ankstesnėse gimnazijose veikė stiprios lietuvių kuopelės, Varšuvoje Danielius Alseika rado tik buvusios slaptos lietuvių studentų draugijos, kadaise įkurtos Vinco Kudirkos, šešėlį. Jis nedelsdamas ėmėsi veiksmų – prisidėjo prie draugijos atgaivinimo ir pradėjo siųsti savo straipsnius „Varpo“ redakcijai.
Tačiau įvykius pakoregavo istorija. Varšuvos universitete kilo studentų riaušės, o už dalyvavimą jose Danielius Alseika buvo pašalintas iš universiteto.
Likimo kryžkelėje
Pašalintas iš Varšuvos universiteto Alseika pasuko į mediciną. Tačiau šį kartą vietoje kelionės dar toliau į pietus jis pasirinko šiaurę – Dorpato miestą (dab. Tartu, Estijoje), kur pradėjo medicinos studijas.
Kaip ir ankstesnėse mokslo įstaigose, čia taip pat veikė lietuvių studentų draugija, prie kurios Alseika greitai prisijungė ir netrukus tapo jos pirmininku.
Tačiau net ir čia ramybė buvo laikina. 1905 metais Rusijoje kilo revoliucija, o lietuvių patriotai, tarp jų ir Jonas Basanavičius, įžvelgė galimybę skelbti atsišaukimus ir visoje Lietuvoje pradėti rinkti atstovus Didžiojo Vilniaus Seimo suvažiavimui.
Savo prisiminimuose Danielius Alseika rašė jautęs pareigą sugrįžti ir imtis revoliucinio darbo Vilniuje. Taip jis tapo vienu iš Didžiojo Vilniaus Seimo atstovų, atstovaudamas Demokratų partijai.
Tais aktyvios visuomeninės veiklos metais dar tęsiant studijas Dorpate į Danieliaus Alseikos gyvenimą atėjo Veronika Janulaitytė – gydytoja, oftalmologė, Berlyne įgijusi išsilavinimą, viena pirmųjų lietuvių moterų, užsienyje apsigynusių medicinos daktaro laipsnį.
Jų keliai susikirto Vilniuje, lietuvių liaudies meno parodoje, vykusioje 1908 metais. Tarp jų greitai užsimezgė artimas ryšys, išlikęs tvirtas visą Danieliaus Alseikos gyvenimą.
1910 metais Alseika baigė studijas Dorpate ir tais pačiais metais susituokė su Veronika Janulaityte.
Alseikos apsigyveno Ukmergėje. Kaip ir anksčiau Danielius Alseika neapsiribojo savo specialybe. Jis organizavo kultūrinius vakarus ir viešus renginius – mieste skambėjo kompozitoriaus Miko Petrausko muzika.
Vis dėlto medicina reikalavo nuolatinio tobulėjimo. 1913 metais Alseika dar kartą išvyko – šįkart į Vieną – gilinti savo specializacijos. Netrukus prie jo prisijungė ir Veronika, siekdama savo profesinio tobulėjimo.
Tačiau Didysis karas viską pakeitė…
Europai griūnant
Prasidėjus karui, Alseikos buvo mobilizuoti. Veronika buvo paskirta dirbti užnugaryje, o Danielius išsiųstas tarnauti fronte.
Tačiau čia Danieliaus Alseikos likimas pakrypo palankesne linkme – ir už tai jis turėjo būti dėkingas savo žmonai Veronikai Alseikienei.
Dirbdama gydytoja Minske, Veronika Alseikienė gydė ne vieną aukšto rango Rusijos kariuomenės karininką. Tarp jų buvo ir paties fronto vadas, generolas Aleksejus Evertas. Kartą, lankydamasis ligoninėje ir apdovanodamas karius, jis paklausė Veronikos, kuo galėtų jai padėti. Atsakydama ji paprašė vieno – perkelti jos vyrą iš fronto į užnugarį.
Netrukus Danielius Alseika buvo perkeltas į Minską ir paskirtas vyriausiuoju gydytoju karo ligoninėje, turėjusioje 60 lovų. Net ir karo sąlygomis jo visuomeninė veikla bei rūpestis lietuvių reikalais čia nenutrūko.
Buvo 1918-ieji metai, o rusų valdžia aplink Alseikas byrėjo. Tuo pat metu Minską užėmė vokiečių kariuomenė. Vieni traukėsi, kiti bėgo, tačiau Alseikos liko.
Čia, vokiečių valdomame Minske, kartu su Veronika Alseikiene, Vladu Bagdonu, Pijumi Mičiuliu ir Antanu Krutuliu, Danielius Alseika prisidėjo prie Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos įkūrimo.
Lietuvių pabėgėliai buvo gydomi nemokamai. Įranga iš buvusios karinės ligoninės buvo įsigyta už minimalią kainą. Draugija sparčiai plėtėsi, telkdama gydytojus, kunigus ir inteligentus.
Didžiausiu iššūkiu tapo leidimo steigti patikros punktą gavimas, kuris būtų padėjęs lietuviams grįžti į tėvynę. Už tai Danielius Alseika dar kartą buvo skolingas savo žmonai.
Veronika Alseikienė, laisvai kalbėjusi vokiškai ir jau gydžiusi vokiečių štabo karininkus, sutiko buvusį bendramokslį iš studijų Berlyne laikų – dabar jau karininką. Netrukus buvo gautas ir leidimas.
Tačiau 1918 metų liepą, sąlygoms toliau blogėjant, draugijos valdyba ir jos ligoninė pradėjo ruoštis persikėlimui. Įranga, pakrauta į daugiau nei dešimt vagonų, iš Minsko išvyko į Vilnių.
Vilniaus lietuvių žiburys
1918 metų liepą miestą pasiekė ligoninės įranga. Tų pačių metų rudenį pamažu įsitvirtino Danieliaus ir Veronikos Alseikų įkurta poliklinika. Laikui bėgant ji išaugo į pirmąją lietuvišką ligoninę Vilniuje. Nuo įkūrimo iki 1933 metų Danielius Alseika ėjo jos direktoriaus pareigas.
Nepasiturintys gyventojai buvo gydomi nemokamai. Poliklinika aktyviai prisidėjo prie kovos su trachoma Vilniaus krašte. Alseikų poliklinikos veikla paliko įspūdį net ir lenkų bendruomenei – ji buvo vertinama kaip vienas sėkmingiausių ir kultūringiausių lietuvių sumanymų Vilniuje.
Tačiau jei Alseikų poliklinika lenkų bendruomenės buvo vertinama su tam tikra pagarba, visa kita lietuviška veikla Danieliaus Alseikos gyvenimo metais sulaukė atviro priešiškumo. Vilniuje buvo uždaromos lietuviškos mokyklos ir redakcijos, lietuviams uždrausta studijuoti Stepono Batoro universitete (dab. Vilniaus universitetas). Daugelis išvyko. Alseika liko.
Šiomis sunkiomis sąlygomis jis tapo vienu svarbiausių lietuvių bendruomenės Vilniuje atstovų. 1923 metais Alseika buvo išrinktas Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto – įtakingiausios lietuviams Vilniaus krašte atstovavusios organizacijos – pirmininku.
Okupacinei valdžiai šis komitetas tapo rimta kliūtimi. Iš jo nuolat buvo siunčiami raštai, reikalaujantys atkurti lietuviškas mokyklas, priimti lietuvių studentus į Stepono Batoro universitetą, leisti lietuvišką spaudą.
Ilgainiui Alseikos ir jo bendraminčių darbas pradėjo duoti vaisių. 1924 metais lietuvių studentai pagaliau buvo priimti į Stepono Batoro universitetą. 1925 metais Vilniuje jau veikė daugiau kaip 160 lietuviškų pradinių mokyklų.
Net spaudos srityje lenkų valdžia buvo priversta nusileisti – leista leisti keturiomis kalbomis, tarp jų ir lietuvių kalba ėjusį žurnalą „Natio“.
Už šią veiklą Alseika buvo nuolat persekiojamas lenkų valdžios. Vieną kartą jis buvo ištremtas iš Vilniaus, o antrosios tremties pavyko išvengti tik dėl Tautų Sąjungos įsikišimo.
Be visuomeninės veiklos Danielius Alseika palaikė glaudžius ryšius ir su akademikais, ypač aktyviai dalyvaudamas Lietuvių mokslo draugijos valdybos darbe. 1927 metais, mirus dr. Jonui Basanavičiui, jis organizavo jo laidotuves ir laikinai perėmė vadovavimą šiai draugijai.
XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Danielius Alseika dar kartą atsigręžė į mediciną. Ligoninėje, kurią pats padėjo sukurti, jis tapo radiologinės diagnostikos pradininku. Tačiau Danieliaus Alseikos sveikata jau buvo ryškiai pasilpnėjusi. Kai pagaliau atsirado galimybė toliau specializuotis užsienyje, jau buvo per vėlu.
Paskutinis daktaro atsisveikinimas
1936 metais Danielius Alseika susirgo angina, kuri komplikavosi kraujo užkrėtimu. Pasak literato Antano Valaičio, aplankiusio jį paskutinėmis gyvenimo dienomis, paskutiniai Alseikos žodžiai buvę:
„Jeigu kas išdrįstų mane ir po mirties šmeižti – ginkit.“
Danielius Alseika mirė 1936 m. gegužės 9 d. Alseika buvo pašarvotas Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos ligoninėje, kurią pats buvo padėjęs įkurti. Ilga žmonių kolona palydėjo mirusį gydytoją į Saulės kapines.
Danieliaus Alseikos gyvenimą ženklino idealizmas ir tikėjimas ateitimi – ne tik Lietuvos, bet ir visos žmonijos. Jis buvo optimistas, siekęs sutaikyti lietuvius ir lenkus, už tai neretai kritikuotas net ir tarp savųjų. Nepaisant to, Danielius Alseika niekada nepalūžo. Sunkiausiu Vilniaus lietuviams metu Alseika išliko vilties simboliu, kai atrodė, kad jos beveik nebeliko.
„Viskas liaudžiai!“ – Danieliaus Alseikos gyvenimo šūkis
